Share

Dievas nerodo neišminamų takų...

Sveiki, mielieji...
Norėčiau papasakoti vieną tikrą istoriją - liiudijimą.
Tai nutiko prieš pusantrų metų, rudenį. Gražią, saulėtą, ankstyvo rudens dieną, vaikščiojau Kauno gatvėmis. Ramiai ėjau nuo Žaliakalnio apačion į centrą. Staiga prie manęs priėjo jaunuolis ir pareikalavo atiduoti vertingus daiktus, jei noriu likti gyva... Jis atrodė gan grėsmingos ir atstumiančios išvaizdos: dėvėjo tamsiom sportinėm kelnėm, aplink akis buvo juodi ratilai, o žodžiai pasigirdę iš jo skambėjo itin įžūliai ir baugiai. Sekundėlei man laikas sustojo. Paėjus kelis žingsnius pradėjau melstis - "Tėve mūsų". Ir su kiekvienu žingsniu vis garsiau. Užpuolikas sekė iš paskos ir toliau reikalavo atiduoti kažką materialaus. Kai norėjo savo ranką kišti man i kišenę ir patikrint ar ten nėra vertingų daiktų, aš atsisukau, išsitraukiau kryželį, kurį nešiojausi po kaklu ir tęsiau maldą, tik dabar drąsiai ir atvirai žiūrėdama jaunuoliui į akis. Tada jis išsigando. Išsigando tokio stipraus ginklo - maldos. Kažką neaiškiai sumurmėjęs sau po nosim, perbėgo į kitą gatvės pusę ir net nepastebėjau,kada visai dingo.
Sunku nusakyt, kiek daug jausmų tada buvo užplūdę, bet po to visi tie jausmai tapo vienu - dėkingumu Dievui, kad saugo kiekvieną mūsų žingsnį žemėje.

saunuole, Viktorija! nes net keliaudama sleniu tamsiausiu... ar zaliais kalnais..... Dievas tai Jega :}}

Dievas visada mus palaiko! O pikti žmonės...Jo bijo :)

Viktorija, grazus liudijimas.. sakyciau tavo tikejimas buvo tvirtas net ir pavinga akimirka.. Dievas suteike drasos tau, o tu liudijimu mus skatini tiketi.